Pamiršau jau kaip būna tokiais pusryčiais, kai sėdi, šypsais ir kavos puodelis, nesvabu, kad kenksmingas, šypsosi tau. O net jei ir kartais šitaip nutinka, tai jau pamiršau, kaip gi būna, kai saulėi prieš miegą prasmingant, aš vis noriu žinot, kad mylėsiu tave ir nakčia, ir rytoj, ir ryte...
Nenusistovi dabar mano diena, mano dienos, nenurimsta, vis ieško savęs.. Gal Tavęs? Gal vilties ar svajonių?
Aš jau pamiršau, kaip būna, kai ryte atsikėlus, man būna ramu..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą