Atrodo taip paprasta

Žinai, kai dienos kvapai susimaišo su pavasario vėju ir lietum, su liūdesiu būnant čia ir saulėtu dangum, su lyrine muzika ir noru mylėt, su neviltim gyvent ir svajonėmis tikėt.. Kai viskas gimsta čia – mano širdyje, aš kartais tiek daug Tau turėčiau duoti. Tiek daug filosofinių, neišprendžaimų klausimų, apie kuriuos galėtume kalbėtis, tiek daug jausmų, kuriais galėčiau nepaliaujamai dalintis, tiek daug istorijų, kurias norėčiau papasakoti ir tiek daug kūrybos, kuria norėčiau su Tavim pasidalinti.. Bet ar Tu norėtum klausytis? Ar Tu norėtum klausytis manęs? Klausytis ne taip, kaip klausaisi draugų. Širdimi klausytis ir suprasti, ir padėti, ir paguosti, ir pagirti, ir paprasčiausiai mylėti.. Juk mylėti ir reiškia klausytis..

Ei Tu!

Ateik iš kur nori: šilto debesio, karšto lietaus,
pilkos pievos, drugio dangaus,
pavasario vėjo, ledinės nakties,
šieno kvapo, tikėjimo prasmės,
miego trūkumo, saulės tėkmės..

Ateik iš nežinojimo, baimės, paklydimų.
Ateik iš šviesos, šypsenos, pasiilgimo..

Ateik iš kur tau gerio: iš pykčio, ar meilės,
nevilties ar kaltės,
iš laiko ar beorės erdvės.

Tik ateik į ten, kur aš tąkart norėsiu mylėti ir vėl.