* * *

Ilgo, gražaus ir laimingo gyvenimo jai neužtektų. O ji tokį, greičiausiai, kada pasirinks. Tą, kuris piešiamas teptuku, ryškiais kontūrais, aiškiom spalvom: vyras, šeima, vaikai, namai, šiluma, iki gyvenimo pabaigos. Laimigas, gražus gyvenimas. Jos istorijai nepakaktų pabaigos: „Jie gyveno ilgai ir laimigai“. Jai reikėtų kažko viduje. Kažko, kas skambėtų kaip poezija – tyli, o kartais audringa ir griežta. Ji norėtų čia įrėžti pėdas, kurias kada kas atrastų. Ji turbūt tyliai ieškos žmogaus, kuriam būtų taip pat, ar kuris bent jau supras. O jei tokio žmogaus nėra, ji rinksis tai, ko jai nepakaks, nes žmogaus jai vis tiek reikės..

Ji(s)

Jis manė, kad sapnuoja. Gal taip net iš tikro ir buvo – Ji to nežinojo. Jo nuomone, sapne Jis laikė Ją glėbyje ir jautė Jos atvirumą, atsidavimą, širdies plakimą, Jos svarbą Jo gyvenime. Jis sakytų, kad jautė ir Jos meilę, bet šis žodis Jam yra banalus, ne toks svarus, reikšmingas. O gal taip yra, nes čia Jai taip atrodo. Viskas lyg nėra nieko ypatingo. Juk tūkstančiai žmonių laiko savo mylimus žmones glėbyje, gyvena laimingus, gražius gyvenimus. Tik ne Jis.. Ir, toli gražu, ne Ji. Kiekviena tokia minutė tiek Jam, tiek Jai buvo kaip sapnas. Juk Jie niekada neturėjo pripažinimo šiame pasaulyje kaip pora. Jai sunkiausia buvo dėl Jų meilės, Jam – dėl Jo paties.

Praėjo ketveri metai laiko, kai Jie ne tik kad negalėjo vienas kito laikyti šalia, jausti meilę, vienas kitą, Jie netgi negalėjo matytis, bendrauti, išduoti jausmų. Jie gyveno savo gyvenimus: Ji turėjo gražų, atrodytų, idealų gyvenimą, Jis – atvirkščiai – toliau skendo savo duobėje be jokios prasmės iš jos išlįsti.

Keisčiausia tai, kad tai, jog dabar Jam atrodo, kad jis sapnuoja, yra ne Jo nuopelnas. Po tiek metų, drugelių savo pilve išsiilgusi, Jį susirado Ji..

Štai gyvenimo paradoksas..