Ar pameni?

- Ar pameni, kai tu galėjai daryti kas tau patinka, kai elgeis taip, kaip norėjai? Ar pameni, kaip išeidavai iš namų ir ilgai negrįšdavai net pavalgyt, ir net nepranešdavai, kur esi? Ar tu pameni, kaip nesistengei atsisakyti nieko, kas man nepatikdavo ir kaip to nuolat reikalaudavai iš manęs? Kaip tau nepatikdavo bet kokia kita mano kompanija ar bet kas, kam norėdavau dovanoti mažą dalelę savo laiko? Ar pameni, kaip norėdavai, kad būčiau vien tik pas tave, namie arba mokykloje ir ne kitur? Ar pameni, kiek daug apie save kalbėdavai ir kaip dažnai tu būdavai išklausytas? Tačiau ar tu pameni, ką tuo metu veikdavau aš?
- Tu mane tuo metu paprasčiausiai mylėjai...

Atrodo taip paprasta

Žinai, kai dienos kvapai susimaišo su pavasario vėju ir lietum, su liūdesiu būnant čia ir saulėtu dangum, su lyrine muzika ir noru mylėt, su neviltim gyvent ir svajonėmis tikėt.. Kai viskas gimsta čia – mano širdyje, aš kartais tiek daug Tau turėčiau duoti. Tiek daug filosofinių, neišprendžaimų klausimų, apie kuriuos galėtume kalbėtis, tiek daug jausmų, kuriais galėčiau nepaliaujamai dalintis, tiek daug istorijų, kurias norėčiau papasakoti ir tiek daug kūrybos, kuria norėčiau su Tavim pasidalinti.. Bet ar Tu norėtum klausytis? Ar Tu norėtum klausytis manęs? Klausytis ne taip, kaip klausaisi draugų. Širdimi klausytis ir suprasti, ir padėti, ir paguosti, ir pagirti, ir paprasčiausiai mylėti.. Juk mylėti ir reiškia klausytis..

Ei Tu!

Ateik iš kur nori: šilto debesio, karšto lietaus,
pilkos pievos, drugio dangaus,
pavasario vėjo, ledinės nakties,
šieno kvapo, tikėjimo prasmės,
miego trūkumo, saulės tėkmės..

Ateik iš nežinojimo, baimės, paklydimų.
Ateik iš šviesos, šypsenos, pasiilgimo..

Ateik iš kur tau gerio: iš pykčio, ar meilės,
nevilties ar kaltės,
iš laiko ar beorės erdvės.

Tik ateik į ten, kur aš tąkart norėsiu mylėti ir vėl.

Nepastovu

Pamiršau jau kaip būna tokiais pusryčiais, kai sėdi, šypsais ir kavos puodelis, nesvabu, kad kenksmingas, šypsosi tau. O net jei ir kartais šitaip nutinka, tai jau pamiršau, kaip gi būna, kai saulėi prieš miegą prasmingant, aš vis noriu žinot, kad mylėsiu tave ir nakčia, ir rytoj, ir ryte...

Nenusistovi dabar mano diena, mano dienos, nenurimsta, vis ieško savęs.. Gal Tavęs? Gal vilties ar svajonių?

Aš jau pamiršau, kaip būna, kai ryte atsikėlus, man būna ramu..

* * *

Ilgo, gražaus ir laimingo gyvenimo jai neužtektų. O ji tokį, greičiausiai, kada pasirinks. Tą, kuris piešiamas teptuku, ryškiais kontūrais, aiškiom spalvom: vyras, šeima, vaikai, namai, šiluma, iki gyvenimo pabaigos. Laimigas, gražus gyvenimas. Jos istorijai nepakaktų pabaigos: „Jie gyveno ilgai ir laimigai“. Jai reikėtų kažko viduje. Kažko, kas skambėtų kaip poezija – tyli, o kartais audringa ir griežta. Ji norėtų čia įrėžti pėdas, kurias kada kas atrastų. Ji turbūt tyliai ieškos žmogaus, kuriam būtų taip pat, ar kuris bent jau supras. O jei tokio žmogaus nėra, ji rinksis tai, ko jai nepakaks, nes žmogaus jai vis tiek reikės..

Ji(s)

Jis manė, kad sapnuoja. Gal taip net iš tikro ir buvo – Ji to nežinojo. Jo nuomone, sapne Jis laikė Ją glėbyje ir jautė Jos atvirumą, atsidavimą, širdies plakimą, Jos svarbą Jo gyvenime. Jis sakytų, kad jautė ir Jos meilę, bet šis žodis Jam yra banalus, ne toks svarus, reikšmingas. O gal taip yra, nes čia Jai taip atrodo. Viskas lyg nėra nieko ypatingo. Juk tūkstančiai žmonių laiko savo mylimus žmones glėbyje, gyvena laimingus, gražius gyvenimus. Tik ne Jis.. Ir, toli gražu, ne Ji. Kiekviena tokia minutė tiek Jam, tiek Jai buvo kaip sapnas. Juk Jie niekada neturėjo pripažinimo šiame pasaulyje kaip pora. Jai sunkiausia buvo dėl Jų meilės, Jam – dėl Jo paties.

Praėjo ketveri metai laiko, kai Jie ne tik kad negalėjo vienas kito laikyti šalia, jausti meilę, vienas kitą, Jie netgi negalėjo matytis, bendrauti, išduoti jausmų. Jie gyveno savo gyvenimus: Ji turėjo gražų, atrodytų, idealų gyvenimą, Jis – atvirkščiai – toliau skendo savo duobėje be jokios prasmės iš jos išlįsti.

Keisčiausia tai, kad tai, jog dabar Jam atrodo, kad jis sapnuoja, yra ne Jo nuopelnas. Po tiek metų, drugelių savo pilve išsiilgusi, Jį susirado Ji..

Štai gyvenimo paradoksas..